Apie bajorų Sologubų  herbą Pravdičius (Prawdzicz)

Herbas - iš vokiško žodžio ”erbe” - palikimas, paveldėtojas. Paveldimas asmens,šeimos,luomo, pareigybės, korporacijos, miesto bei valstybės skiriamasis ženklas,sudarytas pagal heraldikos taisykles.Herbai yra viduramžių kultūros padarinys.Mūsų laikų supratimu bajorų giminę galima prilyginti  savotiškai firmai, kurios pagrindinė veikla- žemės ūkis ir karinė tarnyba.Firmos ženkas arba logotipas  ir yra herbas.Naudojamas sudarant kontraktus, susirašinėjime piešinio ar antspaudo pavidalu.

Herbai Lietuvoje pasirodė tik XIV a.pab, nors iki tol čia buvo žinomi skiriamieji nuosavybės ženklai.Tačiau herbai- tai pagal heraldikos taisykles sudaryti sąlygiškai nekintami teisinio arba fizinio asmens skiriamieji ženklai, paprastai ginami įstatymo.Herbu galime vadinti ti tą ženklą, kuris yra paveldimas, turi spalvas ar bent herbo skydą.Ženklai, kurie buvo vartojami iki XIV a.pab., šių savybių neturėjo.Kai XIV a pab. ėmus rastis Lietuvoje herbams, nemažai tokių ženklų buvo suheraldinta.Jie pasidarė paveldimi, atsirado spalvos, o patys ženklai buvo įrėminti į herbo skydą, pavirto herbų figūromis.

Herbų simbolika kuriama vaizdiniais motyvais, įrašais bei abstrakčiomis priemonėmis-skydo siluetu,geometriniu skydo lauko skaidymu,heraldinėmis spalvomis.

Pirmieji herbai atsirado XIIIa.pirmosios pusės karyboje, kaip skiriamasis šarvuoto riterio ženklas ir buvo  vaizduojami matomiausiose vietose- riterio vėliavoje, ant šalmo, apsiausto , net ant žirgo gūnios.Iš dalies jie buvo reikalingi tam, kad būtų galima atskirti apsišarvavusius nuo galvos iki kojų savus karius nuo panašiai ginkluotų priešininkų.Vėliau tapo pastovūs,fiksuoti dokumentuose, paveldimi.Liudijo asmens kilmę, privilegijuotą padėtį visuomenėje,nusakydami paveldėtojams tėvų ir protėvių žygdarbius.Nusigyvenusiems tarnavo ne tik kaip aukštos kilmės įrodymas,bet primindavo buvusią giminės didybę.Su  laiku herbai buvo perkelti į vėliavas,po kuriomis burdavosi herbo savininko šalininkai,giminaičiai.Riterių heraldika įtakojo miestų ir valstybių heraldikos atsiradimą. Herbų raidai ypač didelę reikšmę turėjo Lietuvoje mažai žinomi riterių kariniai žaidimai- turnyrai.Jų išvakarėse valdovo pilies kieme ar kitoje vietoje būdavo viešai išdėliojami riterių herbiniai skydai, šalmai , vėliavos.Turnyrų tvarkytojai heroldai susirinkusiai visuomenei , ypač dvaro damoms, pagal herbus pasakodavo apie riterių kilmę, aukštindavo jų karo žygdarbius, pergales turnyruose.Tas viešas herbų apžiūrėjimas reikalavo iš riterių heraldikos taisyklių išmanymo, lavino estetinį skonį.Kartu tai buvo savotiška jaunimo auklėjimo mokykla, kur aukštinta drąsa, ištvermė, kilnumas, dora, pasiaukojimas ir kitos dorybės.

Kilmingųjų herbai paprastai susideda iš dviejų lygiaverčių dalių- skydo su herbo figūra ir šalmo su papuošalu, skraiste bei kitais atributais.Heraldikoje didelę reikšmę turi spalvos.Visos spalvos skirstomos į dvi grupes- spalvas ir metalus.Klasikinėje heraldikoje vartotos keturios grynosios spalvos- raudona, mėlyna, juoda ir žalia- ir du metalai- auksas ir sidabras.Jie kartais gali būti pakeisti geltona ir balta spalvomis.Metalai ir spalvos turėjo savo simboliką.Klasikinės heraldikos taisyklės neleido dėti spalvos ant spalvos ir metalo ant metalo.Auksas heraldikoje simbolizuoja kilmingumą, proto galią, raudona spalva-narsą kovose, ten pralietą kraują  sidabras- taiką ir nuoširdumą, žydra spalva- teisybę bei ištikimybę.Liūtas heraldikoje simbolizuoja beatodairišką narsą, kilnumą, siena- tvirtumą. Kitos herbų sudėtinės dalys –skydininkai, rangų karūnos ir pan.Herbo papuošimus dažnai padiktuodavo laikas, vietos tradicijos, juos galėjo pasirinkti ir patys herbų savininkai.Didesnę reikšmę turėjo rangų karūnos.Riterių herbuose jos ėmė plisti XVI a., o ypač XVII a. antroje pusėje, kai buvo reglamentuota karūnų forma ir jų naudojimas.

Nemažą Lietuvos bajorų herbų sluoksnį sudaro lenkiški herbai.Prie jų priskirtumėm ir Pravdičiaus herbą.Jis vaizduojamas  sekančiai-į dvi horizantalias dalis padalintame herbo skyde-piestu stovintis aukso spalvos liūtas, laikantis skritinį (padėklą senąja lenkų kalba „prawda“), apatinėje dalyje- raudonas mūras, herbo  šalmą su karūna puošia toks pat, kaip skyde, liūto siluetas). Jis yra J.Dlugošo herbyne, Aukso Vilnos herbyne, Konstancos susirinkimo kronikoje.Tai žymiausi  viduramžių Europos herbynai.

Lenkijoje vieną herbą turėjo ne viena,  o kelios, net dešimtys ar šimtai giminių, dažnai net nesusijusių kraujo ryšiais.Ten, paprastai, kilmingesnė giminė priimdavo į savo savo herbą mažiau kilmingą giminę arba jos atstovą.Adoptacija dažnai buvo susijusi su nobilitacija, t.y. nekilmingo asmens pakėlimu į bajorus.Asmuo , gaunantis bajorystę, būdavo priimamas į kurios nors giminės herbą, dažniausiai tos, kuri rūpinosi savo valdinio nobilitacija.

Bemaž visi lenkiški herbai turėjo pavadinimus arba vardus,  devizus.Vieni pavadinimai susiję su vietove, iš kurios buvo kilę bajorai.Kiti .herbai pavadinti asmens vardu , pavarde arba pravarde ar pagal herbo skydo ženklą .Seniausiuose XV a. lenkų užrašuose šis herbas vadinamas Pravda.Patroniminis herbo pavadinimas Pravdičius pradėtas naudoti tik XVIa.pradžioje.Anot J.Dlugošo, Pravdičių giminė susiformavo susijungus riteriams atvykėliams iš vokiečių žemių su vietine lenkų gimine.Liūto ir sienos motyvas ypač dažnai sutinkamas vakarų Europos heraldikoje.

Lenkiškų herbų specifiką lėmė tai, kad dar priešheraldiniais laikais visi tam tikros srities kilmingieji stojo į karą su viena senjoro vėliava.Kai ėmė rastis herbai, visi arba dauguma tos srities bajorų  į savo herbus įdėjo tos vėliavos ženklą ir jam suteikė vietovės vardą.Kiti ėmė naudoti senjoro vardu pavadintą herbą.Taip atsirado daugybė vieną herbą turinčių giminių.Jų daugėjo dar ir dėl Lenkijoje paplitusios herbinės adoptacijos arba įsūnijimo į herbo giminę , priėmimo į herbą.Visi šie dalykai darė įtaką lietuviškajai heraldikai.1413m. Horodlėje įvyko pirmoji grupinė adoptacija- apie 50 Lietuvos šeimų, daugiausia tai buvo LDK Vytauto dvariškiai., dignitoriai ir paprasti bajorai.Tačiau Horodlės aktuose nei  šio herbo  reperezentantas, nei kas buvo ir ar buvo priimtas į šio herbo giminę neminima.. Nėra nustatyta, kada ir kaip šiuo herbu pradėjo žymėtis lietuvių bajorai Davainos Solohubai (bajorai Davainos žymėjosi Šeligos herbu).

Paprastai, herbas XVI-XVII a. bajorams  buvo suteikiamas karaliaus už karo ir kitus nuopelnus,.nuo XVIIa. vid.- herbus ir bajorystę suteikdavo Seimas,  stambūs bajorai jų dvaruose žemes nuomavusiems  bajorėliaims taip pat sutekdavo savo herbus, kartais jie būdavo netgi perkami, perimami vedybų keliu ir pan.

Lietuvos kilmingieji, priimdami lenkiškus herbus, dažnai atsisakydavo jų pavadinimų, truputį keisdavo herbų figūras, kitaip nuspalvindavo skydo lauką , skydą papuošdavo 3-5 stručio plunksnomis.Po Liublino unijos, kai kai pasirodė pirmieji herbynai, kur buvo aprašyti pagrindiniai lenkiškų herbų variantai, prasidėjo lietuviškų herbų nykimas.Vis dažniau pradėta vartoti pagrindinį herbo variantą, nurodyti herbo vardą.Prie to prisidėjo ir heraldikos literatūra.XVIII a. pirmoje pusėje K.Niesieckis , išleidęs milžinišką tais laikais herbyną, visus herbus įvardijo ir tiems lietuviškiems herbams, kurie grafine išraiška buvo artimi kuriam nors lenkiškam herbui, suteikė lenkiškojo vardą.